Spausdiname keletą filmukų aprašymų.
Operacija-krikščionybė
Laikas: Pagonių krikštijimo metai
Vieta: Miškas ir bebro užtvanka
Veikėjai: 5 ir daugiau pagonių maldininkų + krivų krivulis, bebras
Veiksmas: Pagonys savo maldoms naudojo medinius stabus. Netoli maldos vietos buvo bebro užtvanka. Bebras kaip tik ją taisė ir jam prisireikė lengvai nugraužiamo medžio. Tuo tarpu visi pagonys jau pradeda apeigas savo dievui Bebrui. Tuo pat link savo užtvankos. Pagonys klumpa ant kelių ir ima dar aktyviau melstis. Bebras atsisuka, numoja ranka ir vietoj medinio stabo iš už skverno ištraukia krikščionių katalikų kryžių. Maldininkai staiga nusimeta rūbus ir tampa viduramžių valstiečiais, o Krivų Krivulis tampa kunigu...Bebras užbaigia savo užtvanką, o Lietuvoje išplinta krikščionybė
Matas Zaloga (Šiauliai, vadovas Gediminas Beržinis)
Absurdiška kova
Laikas: viduramžiai- dabartiniai laikai
Tikslas: bėga kryžiuočiai pulti lietuvių
Veiksmas: ...pasiklysta laike kryžiuočių grupelė. Išbėga jie iš miško rėkdami. Bėga per tiltus per gatves kuriomis važiuoja automobiliai. Jie truputį sutrinka pamatę visa tai, bet vis bėga. Bėga per griovius, laukus, miškus, krūmynus ir nenustoja rėkti... Pribėga prie piliakalnio, o ten nieko nėra...Rėkdami nusirita nuo kalno, ristele prie sekančio piliakalnio lietuvių mušti... Bėga kol ima kristi rūbai ir pasimato jų „Adidas“ sportinės aprangos...
Moralas: Pasaka be galo.
Matas Zaloga (Šiauliai, vadovas Gediminas Beržinis)
Gelda
Lietuviškas gamtovaizdis: upė, šalia upės medžiai, o tarp medžių senas lietuviškas suoliukas. Ant suoliuko sėdi susimastęs žmogus. Jis klausia:
— Do you speak english?
Kažkas is už kadro atsako:
— Taip šneku, bet tik ne dabar. Ir taip sočiai tos anglų kalbos aplinkui.
— Aš norėti šnekėti lietuviškai, bet aš užmiršti Lietuvos kalbą.
— Kodėl tu užmiršai lietuvių kalbą?
— Na tai aš jau toks.. Pinigai, užsienis, užmiršti kalbą.
Ak... O man ir Lietuvoj gerai. (kamera pasisuka į geldą) Aš gi gelda. Tėvas – beržas, mama – liepa. (parodomi šie du medžiai) Visą amžių vaikus maudžiau. Ir ne bet kokius! Stiprius, sveikus, gerus ! (vaikas ropoja artyn geldos, atsisėda joje ir rodoma kaip jis maudosi) Kadaise visą Puriškių kaimą esu išmaudžius. (parodoma kaimo nuotrauka su daug vaikų) O kas man dabar? Vaikus maudo, kur pakliūva, o mane visai pamiršot? Taip ir gyvenu aš ne pagal paskirtį.. Tai padėklas, tai šiaip krepšys.. Gyvenimas sukasi tik dėl vieno klausimo:
— Ką aš čia veikiu? Ką čia veikiu? O ką čia veikiu? (tas pats žmogus naudoja geldą kaip kėdę; į gelda įsodinama daug gėlių; gelda truputį paversta ir nuo jos ridenami margučiai....). Nesvarbu!! Nes ką gi aš kitur veikčiau??
Vytautas Tinteris (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija)
Kashas
INT. BUTAS – KASHO KAMBARYS – DIENA
Prieš televizorių sėdi mulatas – Kashas. Iš TV girdisi Dainų šventė ir lietuviškos dainos. Kashas susidomėjęs.
BALSAS IR BELDIMAS IŠ KITO BUTO
— Patylink tą nesamonę. Išprotėt galima.
Kashas išjungia TV, išeina iš namų.
INT. KIEMAS – DIENA
Kashas išeina pro namo duris ir pamato kieme žaidžiančius vaikus. Vaikai žaidžia seną lietuviška žaidimą. Kashas stebi.
INT. NAMO LANGAS – DIENA
Pro langą išlenda susiraukus moteriškė.
MOTERIŠKĖ (Piktai)
— Baikit spygaut, dykaduoniai neraliuoti. Von at suda.
Moteriškė ištraukia bliūdą vandens ir šliūkšteli į vietą, kur žaidžia vaikai.
INT. KIEMAS — DIENA
Kashas žiūri apstulbęs. Vaikai išsilaksto. Kashas lėtai išeina.
INT. GATVĖ – DIENA
Kashas žingsniuoja gatve. Pamato vaikiną piešiantį ant sienos. Stabteli, stebi. Vaikinas piešia ant sienos piešinį su etnografiniais motyvais.
BALSAS IŠ NAMO LANGO
— Vandalas, vandalas! Niokotojas! Teršėjas!
Pasigirsta policijos sirena. Vaikinas susipakuoja daiktus ir pabėga.
INT. GATVĖ – DIENA
Kashas toliau eina gatve. Pasigirsta liaudies daina.
INT. PILIES g., VIETA, KUR RENKAS GATVĖS MUZIKANTAI — DIENA
Muzikantas groja liaudišką muziką.
INT. GATVĖ – DIENA
Kashas prieina prie muzikanto. Stebi.
INT. PILIES GATVĖ
Pro šalį eina žmonės. Nereaguoja į muziką. Keli vaikinai stabteli, pasiklauso, ciniškai nusijuokia, išeina.
INT. GATVĖS PARDAVĖJOS KIOSKELIS (iš pardavėjos radijo skamba rusiška muzika)
Kashas prieina. Kashas
— Why people in your country are so apathetic to an old lithuanian culture?
PARDAVĖJA (kreipiasi į kolegę)
— Žiūrėk, koks babajus įdomus. Einam nusitografuot kol nepabėgo.
INT – GATVĖ
Iš kioskelių subėga moteriškės ir fotografuojasi su Kashu. Antram plane muzikantas, toliau groja liaudišką muziką.
Elena Kairytė ( Vilniaus Radvilų gimnazija, vadovės Irena Gineitienė ir Nijolė Paškevičiūtė )
Kalavijas prabyla apie Lietuvos didybę
1. SCENA
Du berniukai ( Tomas ir Ignas) žaidžia miške. Rankose jie turi po lazdą, kuriomis kovoja prieš įsivaizduojamus priešininkus. Staiga vienas vaikas pamato “daiktą”, panašų į jų lazdas, po nukritusia medžio šaka. Ignas kreipiasi į Tomą:
— Tomai, žiūrėk kas čia??
— Kur?
— Nu va čia, kietakakti!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
— Taigi čia tikras kalavijas!!!!!!!!!!!!!!!!
Tomas paima kalaviją.
……………….Užsideda rūkas…………………….
2. SCENA
Ši scena būtų padaryta kaip plastelininė animacija “CLAY ANIMATION”.
Tolumoje girdisi kalavijai. Pasirodo miško fonas su dviem riteriais, jie kaunasi. Vienas riteris iš LDK kariuomenės, kitas — kryžiuočių ordino riteris. Jie kaunasi. Lietuvis nukauna kryžiuotį.
Čia yra jų kovos scenarijus (kad nereikėtų daug rašyt, tai sutrumpinu LDK karį vadinsiu lietuviu, o Kryžiuočių ordino riterį – kryžiuočiu):
Kryžiuotis užsimoja su kalaviju virš galvos, lietuvis priklaupia ant vieno kelio ir blokuoja smūgį. Atšoka kalavijai. Tada lietuvis klūpodamas užsimoja kalaviju iš dešinės ir stodamasis smūgiuoja kryžiuočiui, tačiau kryžiuotis atlaiko smūgį. Staiga žaibas pasirodo danguje (taip simbolizuodamas pagonybę, lietuvių tautosakos dievą perkūną). Lietuvis vienu taikliu smūgiu (lietuvis kalaviju duria kryžiuočiui į pilvą) nukauna kryžiuotį.
Staiga vaizdas pranyksta……………..
3. SCENA
Vaikai stovi apstulbę nuo ką tik matyto reginio. Tomas padeda kalaviją su pagarba. Berniukai abu susišypso su džiaugsmu, kad yra tikri lietuviai ir abu taria vienu metu:
— Broli, mes ginsim Lietuvą nuo priešų, kaip ir mūsų senoliai!
Berniukai pasiima kalavijus ir nuneša jį į Prienų Krašto muziejų.
Darius Šneideris ( Prienų „Žiburio“ gimnazija, vadovė Irma Šneiderienė)
Rasų šventė
Naktis. Kalnas. Dega laužas, aplink jį šoka žmonės. Apsirengę senoviškais, pagoniškais ir šiuolaikiniais rūbais. Šokdami dainuoja:
— Bėkit raganos ir raganaitės
lėkit, lėkit nuo mūsų žolaitės...
Rasa ašarėlėm kris
Visas piktas dvasias nubaidys... Ūūūūū.... Aaaaaa...AAAA....
Merginos pina vainikus, renka žolynus (kupolus) (tai labai sena tradicija). Mėto vainikus. (Paprotys – kiek kartų mes vainiką, po tiek metų ištekės). Krykštauja, juokiasi. Keli vaikinai griūna į žolę, ritasi nuo kalnelio. Vienas rėkia:
— Maudykimės raselėj, sveiki ir gražūs būsim! (senovėje tuo tikėta).
Viena mergina sušunka:
— Eime paparčio žiedo ieškot, kol rytas neišaušo!
Visi lekia ieškot. Randa vienas vaikinas. Prie jo prieina mergina:
— Tai laimingas būsi, Jonai! Paparčio žiedas laimę neša! Jis nusišypso. Abu nusišypso. Nakties vaizdas. Po jo švintantis dangus.Vienas iš jaunuolių sušunka:
— Jau saulelė, žemės motina, teka!
---------
Ta pati vieta, saulė nušvitus, tik dabar čia vietoj senovės jaunimo šių dienų jaunimas. Ant laužo kepa dešreles, visi linksmi, čiulba paukščiai.
— Na, Rasyt, tai su vardadieniu ( ir pakštelna i žandą).
Ji iš už nugaros ištraukia gvazdiką:
— Ir tave, Joneli! (irgi pakštelna į žandą!)
Taip atskiriamas kontrastingas šios šventės tradicijų supratimas senovėje ir dabar.
Akvilė Žiukaitė ( Prienų „Žiburio“ gimnazija, vadovė Irma Šneiderienė)
Joninių stebuklas
Laikraščio antraštė: „Beprotis tautiniais rūbais stebino Joninių šventės dalyvius“
„Nenustatytos tapatybės asmuo, vakar gąsdinęs Jonines šventusius vilniečius, teigia atsiųstas savo ponų ir norįs grįžti namo.“
Veiksmas prieš dieną:
1. Žmogus tautiniais rūbais (iš praeities) staiga atsiranda su puodu ir valgiu rankoje. Miškelyje, visai netoli Verkių rūmų, šalia kelio, tarp medžių. „Maryt, nešk dar spirgių!“ Žmogelis atsikelia po medžiu ir nustebęs apsižvalgo. Nesuprasdamas, kur yra, vėl kalba: „Maryt, nejuokauk, ko vietoj smetonos (grietinės) pridėjai?“. Nesulaukęs atsako, pasideda puodą po medžiu ir eina apsižvalgyti.
2. Iš rūmų pusės sklinda liaudiška muzika.
3. Žmogus patraukia į tą pusę.
4. Išeina ant asfalto.
5. Prieina Verkių Rūmų vartus.
6. Aplink sujudimas, vyksta Joninių šventė.
7. Patraukia į vidų.
8. Nusistebi gražiais rūmais: „Vai, vai, kokie ponų rūmai!“
9. Patraukia į pievą, kur vyksta liaudiški šokiai, skamba liaudiška muzika, groja kapela.
10. Žmogelis: „Nesuprantu. Muzika kaip namie.“
11. Pritraukiama kapela.
12. Žmogelis: „Rūbai, kaip Marytės šventadienį.“
13. Pritraukiami šokančiųjų rūbai.
14. Žmogelis: „Kažkaip viskas labai pažįstama...“
15. Bendras Joninių vaizdas.
16. Žmogelis: „Kad jį kur biesas! Juk tai Joninės!“
17. Įsimaišo tarp šokėjų, trypdamas džiaugiasi švente.
18. Toliau keičiasi Joninių šventės vaizdai: plukdomi vainikėliai, renkamos žolelės, būrėjos, paparčio žiedo ieškojimai... (kaip fonas skamba liaudiška muzika)
19. Ateina sutemos, rodomas Joninių laužas.
20. Žmogelis šoka per laužą.
21. Stovėdamas laužo ir šventės fone, žmogelis sušunka: „Ėhė, kaip visa tai sava!“
22. Pasirodo vaizdas su užrašu „ O juk skiriasi net trim amžiais“
Eiginta Bajoriūnaitė, Vidmantė Justina Jakubauskaitė, Lina Lukauskaitė, Rūta Vaštakaitė (Vilniaus Žvėryno gimnazija, vadovė Odeta Jonykienė)
„Ryšys“
Veikėjai: berniukas, vyras, šuo.
(Berniukas vedžioja šunį miško takeliu. Gyvūną laiko už pavadžio. Išgirsta muzikos instrumento skleidžiamą garsą. Eina link jo ir pamato armonika grojantį vyrą. Vyras dar truputį pagroja, o po to nutyla. Pasižiūri į berniuką.)
Vyras. Patiko?
(Berniukas linkteli.)
Vyras. Gal nori, kad dar pagročiau?
(Berniukas nusišypso.)
Berniukas. Ne. (ištaria gan linksmai)
(Šuo uostinėja orą, o vyras žiūri į berniuką. Galop prabyla.)
Vyras. Žinai, kai buvau tokio amžiaus kaip tu, atsinešdavau vasaros vakarais armoniką į tokią iškirsto miško aikštelę, susirinkdavo jaunimas, atsisėsdavau ant kelmo ir grodavau. O visas jaunimas kad šoks...
(Berniukas kone juokiasi)
Vyras. O dabar jūs turbūt renkatės į tas savo diskotekas?
Berniukas. Ką jūs turite prieš jas? (linksmai)
(Vyras akimirką patyli)
Vyras. Kad jokio gyvumo ten nėra. Įrašyta muzika skamba... Kur ryšys tarp muzikanto ir šokėjo? Berniukas. O emocinis ryšys? Visiems linksma, tad...
(Staiga šuo suloja ir pasileidžia bėgti. Berniukas neišlaiko pavadžio, tas pasileidžia. Šypsena dingsta nuo jo veido. Berniukas pasileidžia paskui šunį. Vyras nusišypso. Labai panašiai, kaip kad berniukas.)
Tadas Kriščiūnas ( Vilniaus A. Kalviečio vidurinė mokykla, vadovas Juozas Vasilevičius )
Knygnešiai
I dalis.
1. Mūsų laikai ( 2007 metai ). Vaikštinėja miške vaikinukas, tarkim, vardu Saulius. Vaikštinėja Saulius, kankorėžius spardo. Pamato kažką kyšantį iš po žemių. Saulius prieina, patraukia, o ten sena knygnešio kuprinė. Prisiliečia prie jos, ir jam regėjimas iš praeities ateina.
2. Regėjimas iš praeities. Tai spaudos draudimo metai (1863-1904 m. caro laikai), kai buvo draudžiamos knygos. Bėga knygnešys nuo žandaro. Paslepia, užkasa po samanom kuprinę. Toliau bėga. Bet žandaras galu gale pasiveja knygnešį ir nušauna jį.
3. Taigi, žiūri vaikinukas, kokias gi knygas nešė, o ten Lietuvių liaudės sakmė. Atverčia vieną pasaką – Eikš Duosiu Tabokos.
II dalis.
4. Prasideda sakmė: Kai buvo nešventinti laukai, tai visur vaidenosi. Kačiūnų kaime, prie ežero, yra liūnas, balos, kimšynės. Kai naktį pro ten eidavo žmogus, tai, būdavo, mato – sėdi žmogelis ant kimšo, turi tabokinę ir šaukia :
— Eikš, duosiu tabokos.
Žmogus artyn, o tas ant kito kimšo ir vėl:
— Eikš, duosiu tabokos.
Žmogus artyn, o tas jau ant kito kimšo. Taip žmogų įviliodavo į klampinę, į liūną, kad tas pasiklysdavo. Ir lygtais pabaiga turėtų būti. Bet ne, pasiklydęs pasakoje Saulius priešinasi PABAIGAI. Ir lygtais nuveja šalin PABAIGA. Girdi iš kažkur garsas sklinda. Eina link jo. Ir štai žiūri, o ten sovietų kareivis taikosi pistoletu į knygnešį. Nušaut nori. [ Čia lygtais pasaka padėjo vaikinui peršokti į praeitį ] Tai Saulius nieko nelaukęs užsimojo ir dėjo žandarui per pakaušį. Tasai nukrito. Saulius sako knygnešiui. Bėk, bėk. Išgelbėjo.
5. Atsipeikėja vaikinas. Atsikelia nuo žemės, rūbus pasitaiso, o jokios kuprinės, ir knygų nėra. Tai ir nueina toliau... Jau išeidamas iš miško, pamato žmogų labai panašų į tą knygnešį. Knygnešys jam padėkoja.
„Dėkui tau sūnelį„
Bet dar kartą atsigręžęs vaikinas jau nieko nemato... Turbūt pasivaideno.
Denis Voskoboj (VIKO EIF Studentas)
Aitvaras
Senelė, kieme pamačius juodą gaidį, jį bando išvyti, o kaimynas, bando jį prisivilioti. Bevaikydama gaidį, ji berniukui papasakoja, kodėl taip daro, kuo geras ar blogas yra aitvaras, kad kaimynas yra godus ir negeras žmogus, dėl to aitvarą bando prisivilioti.
Pabaigoje berniukas padaro aitvarą ir paleidžia į dangų. Senelė ir kaimynas stebėdamiesi žiūri.
Dovilė Baltakytė, Agnė Raudeliūnaitė, Andrius Rimkus (Vilniaus Fabijoniškių m-klos ir S. Nėries gimnazijos moksleiviai)
Lietuviška gira
1 Scena XVI-XVIIa. (Pirmoji scena labai trumpa, ji tiesiog padėsianti įrėminti filmuko kompoziciją. Pageidautina , jei vaizdas būtų juodai baltas arba „sepia“ )
Senyvas žmogus, palinkęs prie upės. Išmeta stiklinį buteliuką su vidun įdėtu lapeliu į upę (stambiais planais rodome rankas, lapelį, butelio išmetimą ) .
2 Scena Dabartiniai laikai
Grupelė jaunuolių sėdi ant Vilnelės kranto , groja gitaromis , dainuoja , juokauja – linksmai ir nerūpestingai leidžia laiką. Staiga vienas vaikinas pamato neįprastą buteliuką , sraunioje upėje užkliuvusį už medžio šaknies . Buteliukas paimamas , jaunuoliai ištraukia seną , aptrupėjusį raštelį ir pradeda skaityti jo turinį : „Sveikas , laimingasai ,tas , kuris laimę paturėjo mano viso gyvenimo receptą sužinoti ..“ (su lituanistų pagalba pasistengsime raštelį parašyti senąja lietuvių kalba , kuri būtų suprantama ir šiuolaikiniam žmogui , tačiau atliktų ir menines funkcijas)
3 Scena XVI-XVIIa. ir dabartiniai laikai
Rodomas minėto senelio gyvenimas – kaip jis gamina girą , tobulina savo receptus (bus trumpai ir chronologiškai parodytas giros gaminimas. Kaitaliojamos dvi scenos – kaip girą gamina senukas ir kaip jaunuoliai. Taip parodomi pagrindiniai giros gaminimo vaizdai ) .
4 Scena Dabartiniai laikai
Jaunuoliai įdeda senelio receptą atgal į butelį ir vėl paleidžia sraunia upe... (pasirinkome tokią pabaigą tam , kad jaustųsi kažkoks tęstinumas , amžinybės pojūtis )
Vilniaus Užupio Gimnazija, mokytoja Motiejūnienė
Karvė
Ateities mokslininkai išvysta švieslentės tekstą, jog yra komandiruojami į Žemės praeitį rinkti duomenų apie išnykusius gyvūnus, reikalingų kuriamam muziejui. Negaišdami laiko kalboms, du iš jų pasirenka karvę. Atvykę į 2007 metus, mokslininkai — ateiviai klausinėja miestiečių. Kaip daroma varškė/sūris/sviestas, kaip gaunamos pasukos? Negavę reikalingos informacijos, ateiviai keliauja į kaimą. Randa tikrą karvę, ją apžiūri, matuoja, skaičiuoja. Mato, kaip melžiamas pienas, slegiamas sūris, mušamas sviestas...Viską sužinoję, ateiviai mokslininkai grįžta į savo laikus.
Prieš pasibaigiant filmui, nutamsėjant vaizdui, dar girdisi klausimas „ O padvigubinus spenių skaičių, ar pieno dvigubai pagausės?
G. Glemža ir J.Klimas (Vilniaus licėjus) | 
